Naujienos

Atkovotai laisvei 30

Mūsų įstaigos dirbančiųjų gretose ne vienas pamenantis ir dalyvavęs Sausio 13-sios įvykiuose prieš 30 metų. Tarp dalyvių – Edividas Praleika, žmogus bandęs užbėgti Sausio 13-sios žudikams už akių, ir tuomet dar studentas Kalėjimų departamento direktoriaus pavaduotojasGintautas Šarauskas.

Edividas Praleika apie Sausio 13-ąją: „Mes tikrai nežinojome, kuo viskas baigsis“

Šiuo metu Edividas Praleika dirba Kalėjimų departamento Veiklos organizavimo skyriuje. Tačiau 30 metų senumo įvykiai tapo neatsiejama jo gyvenimo dalimi. 1991-ųjų sausį jis buvo žmogumi, bandžiusiu užbėgti sausio 13-sios žudikams už akių. Jis bandė susekti sovietų tankų judėjimą ir įspėti žmones, dalyvavo beveik visuose karštuose taškuose, kur vyko gyventojų susirėmimai su užpuolikais. Edividas tuomet atsisveikino su savo šeima, nes niekas nežinojo, kuo viskas baigsis.

Tuomet Edividui Praleikai, Sąjūdžio informacijos agentūros vadovui, buvo 34 metai. Jis gavo informacijos, kad neseniai gyvuojanti Lietuvos valstybė gali būti puolama sovietų karinių pajėgų. Buvo pranešta, kad sausio 7 dieną į Vilnių iš Ruklos pajudėjo karinės technikos kolona.

Edividas savo pareiga laikė rinkti visą įmanomą informaciją, kas vyksta visoje Lietuvoje, ypač apie sovietų kariškių veiksmus. Iš Kaišiadorių pranešė, kad kolona jau pravažiavo, todėl Edividas paskaičiavo, kad netrukus turi pasiekti Vilnių. Jis nusprendė budėti Šiaurės miestelyje, kur dislokavosi rusų kariniai daliniai. Važiuodamas į ten, sutiko ir užfiksavo atvykstančią sovietų karinės technikos koloną. Eismą reguliavęs sovietų kareivis patvirtino, kad tai ne vietiniai, o kariškiai, atvykę iš Sovietų Sąjungos. E. Praleika juos sekė.

Šiaurės miestelyje Edividas pasislėpė krūmuose ir kelias valandas stebėjo, kas vyksta, skaičiavo, kiek atvažiavusiųjų. Informaciją perduodavo Aukščiausiosios Tarybos informacijos biurui.

„Tuomet pasijutau savotišku „karo žurnalistu“. Informacija plaukė iš visur. Paskambino vyras, prisistatęs sovietų kariškiu, ir pranešė, kad rengiamasi Aukščiausiosios Tarybos rūmų puolimui“, – pasakoja E. Praleika.

Sausio 11-ąją per radiją pranešta, kad kolona pajudėjo. Nuvažiavęs iki Šiaurės miestelio, Edividas gatvėje pamatė judėti pasirengusią karinės technikos koloną su įjungtais žibintais. Jai pajudėjus, su savo „žiguliu“ spausdamas kiek galėjo ją apsilenkė, įsiterpė tarp tankečių. Paskui sustojo prie vienos įstaigos – paskambino Lietuvos radijui, pasakė, kad sovietų kariškiai juda link Spaudos rūmų ir vijosi toliau.

Jis nuvažiavo prie Spaudos rūmų, kad perspėtų apie atvažiuojančius tankus. Buvo įjungtos sirenos. Tuo metu per radiją išgirdo, kad užpulta telefonų stotis.

„Nuvažiavome pažiūrėti, pamatėme tankus, supratome, kad puolamas Krašto apsaugos departamentas. Ten stojome prieš tankus. Žmonių buvo nedaug, nes niekas puolimo ten nesitikėjo. Žmonės, kurie ėjo į parduotuvę, stojo prieš tankus tiesiog su pirkinių krepšiais rankose. Kareiviai šaudė, kaip matėme, tuščiomis kulkomis, niekas nesitraukė. Bet kariškis parodė, kad gali ir tikromis pašaudyti. Tankų ten buvo visa kolona, kuri vėliau pajudėjo toliau“, – prisimena Edividas.

Didžioji dalis užpuolikų kolonos nuvažiavo link Spaudos rūmų, ten nubėgo ir Edividas. Žmonės išsirikiavo priešais tankus. Ten buvo iššauti pirmieji šūviai tikrais šoviniais.

„Tuo metu apvažinėjau visus objektus – vyriausybės pastatą, televizijos bokštą, Spaudos rūmus. Turėjau naktinio matymo žiūronus, lipau ant stogų, stebėjau, kas vyksta. Mačiau – žmonės budi, dainuoja dainas, šildosi prie laužų, per TV bokšto langą plevėsuoja trispalvė. Prie Spaudos rūmų pamačiau, kad pralėkė policija, aš nuvažiavęs paskui juos – pamačiau tankus. Policija bandė juos pavyti, bet užklimpo apsisukinėdama žaliojoje juostoje“, – pasakoja Sausio įvykių dalyvis.

E. Praleika, padėjęs išstumti policijos automobilį, suprato, kad du sunkieji tankai, šarvuotis ir dengtas sunkvežimis važiuoja link TV bokšto. Su savo „žiguliais“ Edividas išvažiavo į priešpriešinę juostą ir spėjęs aplenkti karinę koloną nulėkė prie bokšto anksčiau.

„Šaukiau, kad atvažiuoja tankai, tačiau išgirdo tik arčiausiai stovėję, atvažiavo policija, taip pat pranešė žmonėms. Tada skersai kelio užstūmė smėlio barstytuvą, kiti keliai irgi buvo užstatyti barstytuvais. Aš savo mašiną irgi pastačiau ant įvažiavimo prie bokšto“, – prisimena Edividas.

Prie bokšto žmonės stojo prieš tankus. Bet tie keli tankai, kaip paaiškėjo, tik atitraukinėjo dėmesį. Tiesa, jie iššovė, žmonės buvo sužaloti. Daug kas ten prarado klausą. Bet Edividui kilo įtarimas, kad tie keli tankai sukiojasi ne šiaip sau. Apsižvalgė nuo aukštesnės vietos su žiūronais ir pamatė tankečių koloną, judančią prospektu iš kitos pusės prie bokšto. Priekyje važiavo tankas. Tuo metu žmonės jų nematė ir susirinko priešingoje pusėje, prie tų kelių prie bokšto priartėjusių tankų.

„Bandžiau šaukti, bet prie kolonos nubėgome tik keliolikos žmonių būrelis. Pirmasis tankas nustūmė ir padarė pravažiavimą kitiems. Keliolika žmonių stojo priešais tanką. Kariškiai įvertino, kad mūsų niekingai mažai ir pradėjo lėtai važiuoti, žmones stūmė link kito barstytuvo. Ten žuvo Algimantas Kavoliukas – jį tiesiog prispaudė prie to barstytuvo. Toje vietoje buvo užsienio operatorius su kamera. Mes jį pridengėme, kad galėtų filmuoti. Tikiuosi, kad tas įrašas kažkaip pasiekė pasaulį“, – sako įvykių dalyvis.

Pasak Edivido, tada prie bokšto jau prasidėjo košė, tragedija, retsykiais šaudė tankai, kareiviai dažniau – trasuojančiomis kulkomis. Žvangėjo byrantys stiklai. Prasiveržusi technika žiedu apsupo bokštą ir žmones.

„Prisimenu šiurpų vaizdą. Važiuodamos tanketės praplėšė vielinę tvorą. Viena mergina iš išorės prasmuko ir puolė bėgti link bokšto gynėjų būrio, o ją vijosi dvi tanketės... Ji vis dėlto atbėgo, tačiau kareiviai su ginklais įsiveržė į televizijos bokštą, perėmė jo kontrolę. Bandžiau kalbėtis su tais kareiviais – nesileido į jokias kalbas, stovėjo tarsi akmeniniai. Mačiau, kad jie ginkluoti netuščiais šoviniais. Tuometinis jausmas – bejėgiškumas, kai matai, kad tankas tarsi blyną pervažiuoja barstytuvą, mirtinai sutraiško beginklį žmogų, paskui žmonės vienas po kito nešami ant neštuvų į „greitąsias“, – prisimena Edividas.

Edividas norėtų dabar susitikti kitus ten buvusius žmones – tuos keliolika nubėgusių prieš tankų koloną arba vaikinuką, iššokusį iš antro TV bokšto aukšto, moterį, padovanojusią jam šaliką.

„Moteris stovėjo prie medžio ir verkė. Matyt, apimta tokio pat bejėgiškumo. Aš ją ėmiau raminti – neverkit, mes laimėsim. Ji nuščiuvo, nustojo verkti ir apvyniojo mane šaliku, kad nesušalčiau“, – pasakoja Edividas.

Pats Edividas Praleika prie bokšto irgi nukentėjo – gavo akustinę traumą. Niekur nesikreipė, nors kurį laiką ausyse spengė – tartum variklis ūžė, negalėjo susikalbėti su kitais žmonėmis.

Įdomi ir jo „žiguliuko“ istorija. Kai sekė karinės technikos koloną, Edividas paliko savo automobilį ant kelio šalia vieno iš barstytuvų, ragino ir kitus žmones taip padaryti, bet paskui ten liko stovėti jo vienintelis „žiguliukas“, tarsi susirėmimų liudininkas. Mat įvykių sumaištyje Edividas pametė savo automobilio raktus ir pasiėmė savo turtą tik po kelių dienų.

Po kruvinų TV bokšto įvykių Edividas atsisveikino su šeima ir nuvažiavo į Seimo – tuometinius Aukščiausiosios Tarybos – rūmus.

„Nuėjau ir pasakiau, kad liksiu čia, šiame pastate. Jautėmės kaip Pilėnų gynėjai. Nelabai tikėjomės kad išeisim gyvi. Ginklai tebuvo dujokaukė ir armatūros gabalas. Geriausiu atveju, lygiaverčiai kovoti būtų įmanoma nebent atėmus kokį automatą iš užpuolikų. Nakvodavome Konstitucijos salėje, o dieną budėjome. Nerūpėjo nei valgis, nei poilsis. Atrodė, kad bet kada gali įvykti lemtingas susidūrimas“, – sako Edividas.

E. Praleika prisimena, kad kunigas R. Grigas tuomet iš gynėjų priėmė priesaiką. Jie buvo mokomi šaudyti, ruošti ir mėtyti Molotovo kokteilius.

„Visur riogsojo smėlio maišai, buteliai, kvepėjo benzinu. Rusų technika kurį laiką zujo aplink. Po kelių dienų įtampa kaip atslūgo ir mums pasakė, kad galime važiuoti namo. Bet niekas tuomet nepajudėjo“, – prisimena Edividas.

Vis dėlto gynėjams teko skirstytis. Grįžęs Edividas iš Sąjūdžio būstinės ėmė išvežinėti techniką. Įrengė konspiracinį centrą. Jame rengdavo, spausdino, o paskui patys ir platino lapelius, kuriais kreipdavosi į sovietų kareivius, kad jie nežudytų taikių žmonių. Naktimis budėdavo Sąjūdžio būstinėje.

„Man, kaip ir kitiems žmonėms, niekas nieko tuomet neliepė – žmonės patys norėjo visur būti, dalyvauti. Mes tikrai nežinojome, kuo viskas baigsis...“, – sako E. Praleika.

Gintautas Šarauskas: „Mes buvome medžiojami“

Tuomet dvidešimtmetis Gintautas buvo pradėjęs mokytis Policijos akademijoje. Dauguma jos studentų stojo į nepriklausoma tapusioje Lietuvoje tik įkurtą naują aukštąją mokyklą. Gintautas, kaip ir dauguma, stojo patriotiškumo vedinas. Kiti jo bendrakursiai buvo dar jaunesni, nebuvo tarnavę sovietų armijoje, savo pareigą ketino atlikti Lietuvos valstybei.

„Suvažiavome mokytis į Akademiją iš įvairiausių Lietuvos rajonų ir miestų. Akademija ir studentų gyvenamosios patalpos buvo dabartinėse Mykolo Riomerio universiteto vietoje. Aš, atvažiavęs iš Baisogalos, kartu su iš kitų miestų ir rajonų atvykusiais gyvenome studentų bendrabutyje. Ir staiga mes tapome medžioklės objektu“, – pasakoja G. Šarauskas.

Medžioklės objektu, pasak Gintauto, jauni studentai tapo, kai 1991 m. sausio 4 dieną buvo išleistas tuometinio Sovietų Sąjungos vadovo nurodymas surinkti visus, vengusius tarnybos sovietų armijoje. Nepriklausomybę pasiskelbusioms Baltijos valstybėms ir jose tarnybos išvengusiems jaunuoliams skirtas ypatingas dėmesys.

Tuomet prasidėjo neramumai – aplink Policijos akademiją ėmė sukiotis šarvuočiai. O apie 500 tarybinėje armijoje netarnavusių studentų organizuotai savaitę buvo vežami budėti prie Seimo (tuometinės Aukščiausiosios Tarybos rūmų).

„Apie tuos įvykius buvo sukurtas dokumentinis filmas „Laužai prie parlamento“. Vienoje jo dalyje, kuri vadinasi „Laukimas“, rodė ne tik mus, Policijos akademijos kursantus, bet ir labai gerai atspindėta mūsų būsena – mes laukėme, nežinodami, ko tikėtis. Stovėjome gyvomis grandinėmis, atkirsdami Parlamentą saugančius žmones nuo „Jedinstvos“ provokatorių,“ – sako įvykių dalyvis.

Sausio 12-osios naktį sovietų šarvuočiai staiga pasirodė prie Akademijos, studentai buvo naktį prikelti, su uniformomis ir dokumentais skubiai nuvežti į Seimą. Jų uniformos buvo seno tipo, bet su lietuviška atributika. Akademiją tuomet liko saugoti jau tarnavusieji sovietų armijoje studentai. 

„Atvažiavę į Seimą stojome gyva grandine vidiniame kiemelyje. Žmonės vaišino kava, šnekino, palaikė – jie pripažino, kad esame nepriklausomos Lietuvos gynėjai – būsimi pareigūnai. Tuo metu buvome medžiojami. Mes saugojome Seimą, Seimas saugojo mus. Tiksliau, tie žmonės, tos minios. Tiesa, ginklų neturėjome, buvome pirmakursiai, mums net nedavė guminių lazdų gynybai, ėjome ieškoti – rinkome, ką galima mesti, kokią lazdą išsilaužti. Aplink Seimą tuomet viskas buvo surinkta – kaip per gerą talką“, – juokauja G. Šarauskas.

Gintautas prisimena, kad tuomet jaudinosi, jog nebuvo, kaip paskambinti namiškiams, ieškodavo galimybių, kaip pranešti, kaip nuraminti.

„O vaizdas ir jausmas iš tų įvykių – nuostabus. Visi žmonės vieningi, dalijasi maistu, arbata, ir tie laužai, ir tas barikadų statymas, kad negalėtų privažiuoti tankai, mūsų vienybę leido pajusti labai giliai. Tas jausmas, man atrodo, prasidėjo dar su „Žalgirio“ pergale prieš CSKA. Tai buvo lyg priešistorė, o paskui Sąjūdžio mitingai, Baltijos kelias. Tie Seimo laužai buvo žmones apėmusio vienybės jausmo pikas.

Mes buvome jauni. Negalvojome, kas bus toliau. Viskas atrodė kaip nuotykis. Emocijos liejosi per kraštus. Bet paskui, kai žuvo žmonės, supratome, kad tai rimta. Tuomet visi buvome nusiteikę gintis bet kokia kaina, bet kokiomis priemonėmis, netgi lazdomis“, – prisimena Gintautas.

(Titulinėje nuotraukoje E. Praleika prie Krašto apsaugos departamento, kur buvo iššauti pirmieji šūviai / P. Lileikio nuotrauka)

Informacija atnaujinta 2021 m. sausio 13 d. 15:50

Svarbiausia informacija apie COVID-19

Pusiaukelės namai

Ko tikėtis atėjus į pasimatymą?

 

Naujienlaiškis

Įveskite el. pašto adresą ir gaukite naujienas pirmieji
RSS naujienos